Depresija

Depresija – dažnas sutrikimas, pasireiškiantis liūdna nuotaika, sulėtėjusiu mąstymu, prislopintais judesiais, užsitęsusiu prislėgtumu, kurį dažnai lydi savęs nuvertinimas. Depresija sergantis žmogus yra susitelkęs į tamsiąją gyvenimo pusę ir nemato išeities iš tos tamsos. Šviesi gyvenimo pusė jam nustoja egzistuoti. Gyvenimas tampa našta, nieko nebesitikima laimėti. Žmogus jaučiasi praradęs viską, kas jo gyvenimui suteiktų prasmę.

Dažniausiai depresiją išgyvenantis žmogus kelia sau, kitiems ir pasauliui per didelius reikalavimus. Negalėjimas savęs priimti tokio, koks esu, yra praradimas vilties būti savimi. O tai ir sukelia žmogui patį didžiausią skausmą. Tik būdamas savimi ir nesmerkdamas savęs, kad nėra toks, koks turėtų būti, žmogus atsipalaiduoja, išlaisvėja. Reikalaujantis iš savęs gyvena įtampoj, ilgainiui ima priekabiauti prie kitų žmonių. Jo lūkesčiai jų atžvilgiu yra perdėti ir dažnai nelogiški. Jis trokšta, kad kitų pasaulio suvokimas atitiktų jo pasaulio suvokimą. Kitaip sakant, jo tiesos turi tapti kitų tiesomis. Susidūręs su savitumu, jis pajunta didelį priešiškumą, pasaulis ima atrodyti pavojingas ir grėsmingas, padidėja atstūmimo rizika. Susvetimėjimas sau persikelia ir į susvetimėjimą su kitais žmonėmis. Tampa sunku palaikyti normalius santykius, atsiranda nerimas, vienišumo jausmas, visiškai žlunga pasitikėjimas savimi. Nepaisant visko, žmogus kaip įmanydamas ginasi nuo skausmingų jausmų: bejėgiškumo, pykčio, nerimo, vienišumo. Tačiau, apėmus depresijai, užgniaužti jausmai atgyja, o jis negali suprasti iš kur jie kilo. Gali atsirasti gėdos jausmas ir dar didesnis savęs nuvertinimas. Arba net noras žaloti save.

Ar tikrai nėra išeities iš susidariusios padėties? Iš tiesų jos nebus tol, kol galvosime, kad nėra. Viena iš uždaryto sielvarto pasekmių yra realybės nesupratimas. Šie žmonės neigia, kad kiekvienas iš mūsų yra tamsos ir šviesos mišinys, tereikia atidžiau į save pažvelgti. Nenurašyti savęs, o suprasti ir atjausti, leisti šviesai įsiskverbti giliau į mus, į mūsų praeitį ir pamatyti tiesą. Suvokti, kad depresija yra natūrali mano patirties pasekmė. Taip, depresija – pasekmė. Vadinasi yra priežastys. Prasminga būtų reaguoti į jas kol depresija dar nepasiekusi klinikinio lygio, kai jos simptomai pasireiškia tiek ilgai ir intensyviai, kad jau iš esmės sutrikdyta žmogaus gyvenimo kokybė ir jo socialinis funkcionavimas. Tokiu atveju reikalingas rimtesnis depresijos gydymas medikamentais. Jei depresija nepasiekusi tokio lygio, reikia ieškoti bendraminčių, užjaučiančių ir suprantančių žmonių, kurie padėtų pamatyti, kad esu mylimas toks, koks esu, o ne dėl kažko. Kad internalizuočiau tų žmonių gerumą ir jis virstų mano gerumu sau. Ir kad jau tuo įgytu gerumu toliau dalinčiausi su kitais. Tokia patirtis gydo.